Vakaro lyrika [021]: Tarybinė romantika

Prisimenu šviesias dienas aš kaime, o gal mažam miestely buvo tai. Ėjau taku negrįstu, tarp didelių pušų ar eglių, dėliodamas mažąsias pėdutes. Vilkėjau mėlyną kombinezoną – sodrios spalvos jis buvo; ir baltą, mėlynu raštu dabintą – beveik jau žiemišką kepurę. Ėjau ne vienas, su mama – mane ji laikė už rankutės – juk aš žengiau

Vakaro lyrika [020]: Nauja diena

Nauja diena, o aš sėdžiu ant benamių suoliuko ir žvelgiu į praeinančius: jaunas poras su šuniukais, turistus iš Azijos, Vokietijos pensininkus, jaunus ir visad pasitikinčius “alfa patinus“ gal vyrus, nes o kitaip ir negalėtų būti; dar jaunus alkoholikus ir senus irgi; o dar…o dar dainuodami praeina hare krišna vienuoliai. Tada sugrįžta. O vienas iš jų

Vakaro lyrika [019]: Kai išplaukia laivai

Ji prabudo nuo tolimo, bet sodraus ūžesio. Tai buvo krovininis laivas, kuris kiekvieną savaitgalį išplaukdavo į jūrą tuo pačiu laiku – lygiai 7 valandą – su ta pačia sirena. Emilija jau atpažindavo kiekvienos dienos laivų ryto sirenas ir žinodavo kurią valandą išplaukdavo. Taigi, šiandien šeštadienis – ypatinga diena. Šeštadieniais visad buvo ypatingos dienos – mama

Vakaro lyrika [018]: Mes, Veršių saloje [03]

Iš lėto artėjo “Veršių“ sala, todėl nustojau pompuoti – užteko inercijos ir vėjo. Čia pat sušmėžavo dugno augalija, o tuoj pat pasimatė ir šviesus smėlis. Priplaukęs prie salos išlipau iš laivo ir pritraukiau jį labiau ant seklumos, kad neišplauktų be manęs. Tada apsižvalgiau: sala nebuvo didelė, tačiau padoriai gausiai apaugusi nendrėmis ir medžiais – kai

Vakaro lyrika [017]: Mes, Veršių saloje [02]

Aplink tyvuliavo skaidrus ežero vanduo, o tolumoje riogsojo nedidelė, bet tankiai, medžiais apaugusi ir turinti mistikos aurą – “Veršių“ sala. Pailsus pompuoti, prisėdome ant kėdžių, kurios maloniai apgaubė mūsų šiknas. Pompalaivis toliau skrodė bangas, bet jau lėčiau, nešamas vėjo ir bangavimo. Atrodė, pati sala traukia laivelį link jos. Kur ne kur šmėžavo vandens augalai, besistiebiantys

Vakaro lyrika [016]: Mes, Veršių saloje [01]

Mes užlipome ant vandens dviračio, na, bent iš išorės aparatas atrodė kaip vandens dviratis, tačiau jo veikimas buvo visai kitoks: kad laivelis pajudėtų, reikėjo pumpuoti pripūstus kamuolius; mechaninis “variklis“ žmogiškai burbėjo ir skleidė burbuliavimo garsus, bet varomojo mechanizmo nesimatė; įprastą vairalazdę pakeitė apvalus vairas, kažkokiu būdu pagamintas iš storos virvės, kuris įmontuotas horizontalioje padėtyje abiems

Vakaro lyrika [015]: Katinas Kazys

Gyveno Katinas, visai ne Murklys. Jūs norėtumėt jį vadinti Murkliu, bet jo vardas buvo Kazys. Jis gyveno aukšte penktame ir turėjo polinkį stebėti mane. Iš kur aš tai žinau, jums kyla klausimas natūraliai – kaimynas mano, ne kažkoks tai. Jo polinkis buvo kuklus – medžioti ant balkono krašto žvirblius, balandžius ir kitus skraidančius objektus. Tą