Skip to content

Vakaro lyrika [018]: Mes, Veršių saloje [03]

rugpjūčio 22, 2015

lyrika_018

Iš lėto artėjo “Veršių“ sala, todėl nustojau pompuoti – užteko inercijos ir vėjo. Čia pat sušmėžavo dugno augalija, o tuoj pat pasimatė ir šviesus smėlis. Priplaukęs prie salos išlipau iš laivo ir pritraukiau jį labiau ant seklumos, kad neišplauktų be manęs. Tada apsižvalgiau: sala nebuvo didelė, tačiau padoriai gausiai apaugusi nendrėmis ir medžiais – kai kur net medžiai lipo į vandenį, o jų šaknys kyšojo virš vandens – kas sukėlė šiokį tokį šiurpą; šalia salos stūksojo didelis akmuo, ant kurio kuitėsi kelios antys, o žvelgiant į salos gilumą, šešėlyje matėsi tūnančios dar kelios antys, kas vėl sukėlė šiokį šiurpuliuką. Nedrąsiai žengiau link “Veršių“ salos, o tuo metu gilumoje kažkas subaubė. Širdis pradėjo plakti smarkiau – juk “Veršių“ saloje seniai nebėra veršių. Tuomet virš galvos praskrido kumščio dydžio širšė ar bitė (nesvarbu) ir suzvimbusi prie ausies nuskriejo į mišką – čia kas, salos dvasios? – nerimastingai paklausiau mintyse. Pažvelgiau į išvirtusio medžio šaknis – ten buvo daug didelių voratinklių, sudžiūvusių (ar bent tokią išvaizdą įgavusių) vabzdžių, kaulų ir šiukšlių, kurių gyvavimo laikas buvo seniai pasibaigęs (matyt smalsūs turistai čia nakčiai neužsibūdavo), nes kažkas juos iš čia išvydo arba surydavo. Nors ir neramiai, bet smalsumo vedinas sėlinau į salą gilyn, o tankus širdies plakimas išdavė, kad velniškai bijau. Užlipus į sausumą, mane pasitiko aukštos žolės, kurios skaudžiai dilgino, tamsus šešėlis virš galvos ir keistas vėjo gūsis, palietęs mane. Vėl kažkas subaubė ir suriaumojo salos gilumoje, sugageno antys ir būriu tipeno iš salos į vandenį, prazvimbė didžiulė musė, kažkas sulojo ir pleškeno. – Ir aš žadu čia pasilikti naktį, kai net antys iš čia plaukia? Toliau į salos gilumą nebeėjau. Drebančia ranka išsitraukiau fotoaparatą ir padariau kelis kadrus. Vėl kažkas sududeno ir subaubė. – Juk šioje saloje nieko nėra – įtikinėjau save. Bet saloje tikri kažkas buvo. Nieko nelaukdamas apsisukau ir nėriau link laivo, atitraukiau jį nuo kranto ir neatsisukdamas pompavau iki pat kito kranto. Uždusęs ir su baime akyse, nieko netaręs valtininkui (o jis suprato iš mano akių žvilgsnio), atsiguliau ant žolės ir neramiai stebėjau “Veršių“ salą. Kažkur mintyse subaubė, o prie ausies zvimbė. Užsimerkiau.

Reklama

From → [Ne]Formatas

Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: