Skip to content

Vakaro lyrika [007]: Užkalnio sapnas [N-18]

rugpjūčio 10, 2015

lyrika_007

Andrius atvažiavo į Palangą naktį. Įsikūrė netoli Basanavičiaus gatvės esančiame viešbutyje-restorane “Sapnų viešbutis“. Nuėjęs į restoraną, rado jį atvirą. Nustebo ir nudžiugo Andrius – Palangoje to dar nebuvo!

Užsisakęs didelį mėsainį ir Latte kavos – įvertino jį 5 žąsimis iš 5. Džiaugėsi jis, kad bent naktį Palangoje restoranai nekvepia svilinta mėsa, čeburekais ir už lango negirdėti girtų budulių ir klykiančių fyfų balsų. Skaniais pavalgęs, Andrius nuėjo į kambarį. Atvėrė langus, išsimaudė ir atsigulė ant lovos. Sudėjo rankas už galvos ir pagalvojo – Palanga, vasara ir ramu, ir skanu. Ech…atostogos. Kadangi buvo karšta, miegojo jis ant lovos pusnuogis.

Užmigo Andrius sotus ir laimingas, o naktį jį aplankė sapnas. Sapne regėjo, kad atvyko į Palangą naktį. Basanavičiaus gatvė pilna girtų budulių, treninginių marozų, klykiančių fyfų ir barakudų. Aplink šlepsėjo raumenų putokšniai, dėvintys trumpus šortus, o jų kaklą, pečius ir kojas “puošė“ rimtų vyrukų tatuiruotės: nuo skorpiono, abstrakčių raižinių, gyvačių snukių iki liūtų nasrų, undinių, inkarų ir tautinį palankumą rodančių (Россия, Zonos karžygys, Lietuva lietuviams) ir pan. Čia pat pardavėjai šaukė į kraują įaugusias frazes, kurias žinojai mintinai naktį prabudęs (net poterių taip niekas nemoka): “karšti čeburekai, šaltas alus“; “labai karšti čeburekai“; “ką tik iškepti čeburekai ir šaltas, šaltut šaltutėlis alus“. O nuo čeburekų, alaus ir kebabų smarvės gniaužė kvapą. Visoje Basanavičiaus gatvėje skambėjo muzika: nuo rusiško popso ir rusiško šansono. Kur ne kur skambėjo lietuviška muzika, disonuojanti su gretimomis. Kavinėse ir restoranuose raitėsi kūnai, ne itin pataikantys į melodijos taktą, nes vienoje ausyje skambėjo lėta, o kitoje – greita melodija. Visi juokėsi. Andrius to nebegalėjo pakęsti. Jis greit bėgo pro šiuos žmones. Bėgo į tamsą.

Andrius prabudo išpiltas šalto prakaito. Jo kvėpavimas buvo greitas, o širdis daužėsi. Dar gerai nenubudęs, negalėjo patikėti, kad tai buvo sapnas, todėl greit pašoko iš lovos ir praskleidė užuolaidas. Į akis tvokstelėjo ryški dienos šviesa, todėl kurį laiką buvo kaip aklas ir nematė to, kas dėjosi už lango. Kai akys apsiprato su šviesa, iškišęs galvą, Andrius gatvėje išvydo netikėtą vaizdą: Basavičiaus gatve jojo nuogi karžygiai ant raudonų žirgų. Šalia jų ant kelių sėdėjo moteriškos lyties drakonės. Karžygiai jas mylavo. Danguje tviskėjo vaivorykštė, o debesyse giedojo angelai, Vitalijos Katunskytės balsu. Andrius šypsojosi ir jam buvo ramu. – Tai buvo tik košmariškas sapnas – prisiminė.

Į duris kažkas pabeldė. Andrius nuėjo atidaryti. Pravėręs kambario duris, Andrius neteko žado: ten stovėjo raumenų putokšnis su tatuiruotu kūnu, trumpais šortais ir plastmasinėm šlepetėm. Rankose laikė padėklą, kuriame garavo ką tik iškeptas čeburekas; stiklinė buvo sklidina tyro ir šalto alaus; vazelėje pamerktas gvazdikas. – Mes, meno žmonės, pasaulį matome kitaip – pasakė Algis ir įėjo vidun.

Reklama

From → [Ne]Formatas

Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: