Skip to content

Vakaro lyrika [006]: Betoninis vandenynas

rugpjūčio 8, 2015

Andriaus pėdos palietė šiltą, birų nežinomos pakrantės smėlį. Šalia jo, nesiekdamas pėdų, ošė ir bangavo vandenynas. Jis pirmą kartą per keturioliką metų išvydo bangas. Akys buvo plačios, smalsios – blaškėsi sekdamos bangas, vieną – šen, kitą – ten. Kojos negalėjo pajudėti. Berniukas stovejo lyg įbestas. Ausys pulsavo nuo keistai kylančio ir žemėjančio bei kažkur pradingstančio garso, bet tuoj pat vėl užliejančio ausų būgnelius. Jis pradėjo virpėti, o smegenys dirbo. Andrius iš lėto pakėlė rankas ir neskubėdamas užsidengė ausis. Garsai suduslėjo. Jam tai patiko. Dabar bangos jį gąsdino, todėl apsisuko. Tvieskė kaitri saulė, o prieš jo akis žiojėjo balti kvadratiniai, molio namai su mėlynais stogais, lyg betoninis vandenynas. Tos kvadratinės dėžutės nepriminė gimtųjų namų, tačiau į jas žvelgiant darėsi ramu. Jis atsidengė ausis delnais ir vėl jas uždengė. Veiksmą pakartojo. Ausyse ošimas tai pagarsėdavo, tai suduslėdavo. Andrius drąsiai ir su šypsena žvelgė į šį betoninį vandenyną ir mėgavosi ramiu jo bangų alsavimu. Betoninis vandenynas jį ramino.

Reklama

From → [Ne]Formatas

Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: